Kūtvėla keliauja į Oslą. Antroji diena: muziejų maratonas Bygdoy pusiasalyje.

Antrąją kelionės dieną paskyrėme Bygdoy pusiasalyje esantiems muziejams. Aplankėme ledlaužį Framą, plaustus Kon-Tiki ir Ra II, jūreivystės muziejų, žydų holokausto centrą, vikingų laivų muziejų ir muziejų po atviru dangumi. Visi šie muziejai yra pasiekiami autobusu Nr. 30. Šios lankytinos vietos sezono metu dirba iki 18.00. val. ir visos priima Oslo Pass.

Ledlaužis "Framas".

Pirmasis mūsų aplankytas objektas šiandien-ledlaužis "Framas". Jis darbą pradeda anksčiausiai, 9.00 val., o kiti pusiasalio muziejai-tik nuo 10.00 val. Tiesą pasakius, "Framas" buvo moksliniams tyrinėjimams skirtas laivas, ne ledlaužis tiesiogine prasme, bet jo konstrukcija buvo tokia, kad leido laivui įšalti leduose. Jo pirmtakas buvo ledų gniaužtuose nuskandintas, neišgyveno dvidešimt įgulos narių, žuvo ir keletas gelbėjimo misijos žmonių. Tuomet dar nebuvo laivo, kuris galėtų atlaikyti tokį ledų spaudimą, ir kapitono Nanseno sprendimas tyčia leisti "Framui" įšalti leduose Arkties vandenyne buvo iš anksto laikomas savižudiška misija. Bet "Framui" vis dėlto savo naujoviško dizaino dėka pavyko sėkmingai atlaikyti ledų spaudimą. Į planuojamą 3-5 metų kelionę buvo rūpestingai parinktos maisto atsargos. Be kūniško peno, buvo atkreiptas dėmesys į dvasinę įgulos būklę: apie 600 tomų knygų buvo atrinktos į laivo biblioteką, buvo atgabenti pusiau-automatiniai vargonai su šimtu melodijų, saloną puošė žymių dailininkų darbai, o laivo gydytojas tapo ir laivo žurnalistu.


Kapitonas Nansenas neapsiribojo tik vadovavimu laivui. Pirmojo pasaulinio karo metu jis išvyko į JAV prašyti paramos tuo metu neutraliai Norvegijai. 1920 m. jis vadovavo Vokietijos ir Rusijos karo pabėgėlių repatriacijai, ieškojo priemonių kovoti su badu Rusijoje, vėliau jis ieškojo būdų suteikti pagalbą armėnų pabėgėliams iš Turkijos. "Nanseno pasas" leido pabėgėliams be dokumentų emigruoti. Tokių nelaimingų žmonių tarpe yra garsūs vardai- Igoris Stravinskis, Sergejus Rachmaninovas, Markas Šagalas, Ana Pavlova, Vladimiras Nabokovas, Jadvyga Pilsudska. 1922 m. rudenį Nansenas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.

"Framas" visoje savo didybėje. 

Po denį galima pasivaikščioti.

Pasisiūti palapinę taigi reikia.

Šunys rogių kinkiniams. 

Kūtvėla gėrisi šuniukų žygdarbiais.

Norintiems pabūti ledų suspaustiems Arkties vandenyne. Ne silpnų nervų turistams. Kūtvėla nesirįžo išbandyti.

Muziejuje labai išsamiai pateikta informacija apie visą laivo tarnybos laikotarpį, pradedant nuo dizaino subtilybių ir baigiant paskutine ekspedicija. Mes užtrukome apie pusantros valandos, bet labiau besidomintys tikrai čia gali užsilaikyti ir ilgiau. Labiausiai sugraudino šuniukų gyvenimas ir likimas.

Ašaras braukdamos, pasukome Kon-Tiki muziejaus link. "Framas", "Kon-Tiki" ir jūreivystės muziejus yra nedideliame trikampyje vienas šalia kito, o į tą trikampį ir atveža autobusas Nr. 30. Kadaise buvo iškelta hipotezė, kad tautos abipus Ramiojo vandenyno yra turėjusios susisiekimą, kurio dėka keitėsi žodžiais ir prekėmis, ir Toras Hejerdalis nusprendė šią hipotezę įrodyti, perplaukdamas Ramųjį plaustu, kokiu galėjo naudotis senosios tautos.

"Kon-Tiki" muziejus.

Plaustas, įveikęs Ramųjį vandenyną.

Kukli buitis-ne kliūtis įrodinėti hipotezes.

Kūtvėla lankosi "Kon-Tiki" muziejuje Osle.

Toras Hejerdalis buvo tiesiog svajonių vadovas: kentėjo nuo baisios hidrofobijos, vos vos mokėjo plaukti, ir neturėjo jokios jūreivininkystės patirties. Nelaimės atveju pagalbos būtų buvę neįmanoma prisišaukti, o transporto priemonė-plaustas- buvo neišbandyta. An accident, waiting to happen. Vis dėlto 1947 m. pavasarį šešių vyrų įgula išvyko į beprotišką kelionę. Ir nieko, sėkmingai įrodė hipotezę. Kelionė truko 101 dieną, buvo įveikti 6,200 km.

Dokumentinis filmas apie "Kon-Tiki" ekspediciją laimėjo Oskaro statulėlę. 

Na, protingieji mano, apie kokią salą čia eina kalba?

Povandenų pasaulis.

Eksponatai iš Peru.

Muziejus nėra didelis, bet informacijos pateikta labai gausiai. Man įspūdingiausi pasirodė tai patys plaustai, kurių čia yra du. Antrasis, "Ra II", buvo skirtas perplaukti Atlanto vandenynui ir sukurtas remiantis geriausiomis senovės Egipto tradicijomis. Šį kartą buvo norėta įrodyti hipotezę, kad Viduržemio jūros tautos kontaktavo su abiem Amerikomis. Kelionė iš Maroko į Barbadosą truko 57 dienas. Tai va, turi žmogus hipotezę, tikrina. O Jūs ką nuveikėt šiandien?

Norvegijos jūreivystės muziejus mums pasirodė nelabai įdomus. Kita vertus, ką mes, sausumos žiurkės, išmanome apie tai. Jeigu Neries krantinė Vilniuje bus sutvarkyta, tai kažkiek gal ir priartėsiu prie vandenų pasaulio. Gal pavyks tapti Kūtvėla, bębrų karaliene (taip, šitas žodis rašosi "bębras", ir nesikabinėkite).

Rankdarbiai iš kriauklelių.

Dienos aktualijos.

Kai jūreivis išlipa į krantą ir apsiperka. Lazdos iš ryklio stuburo ir panašiai.

Paukštis būtinai atsitūps skulptūrai ant galvos. 

Fotosesija su pingvinu Leifu Eriksonu, mano nauju draugu iš "Framo" suvenyrų parduotuvės. 

Pamatome atvažiuojanti autobusą ir nuskubame, nes kito reiks laukti baisiai ilgai, net 10 min. Pavažiuojame porą stotelių ir pro langą šmėsteli nuoroda į holokausto centrą. Išlipame. Dar reikia šiek tiek paeiti.

Holokausto centro link.

Holokausto centras.

Holokausto centro rekreacinė zona.

Centras yra įkurtas nacių koloborantų vyriausybės vadovo viloje. Paroda apipavidalinta norvegų kalba, bet kitakalbiams duodamos planšetės su svarbiausių eksponatų numeriais ir komentarais. Įdomiausia man pasirodė įvairių laikotarpių antisemitinių įstatymų rinkinio ekspozicija. Visokių "perliukų" ten galima prisiskaityti.

Vila Grande buvo pradėta statyti 1917 m. Vėliau ją nusipirko Vidkun Quisling, Norvegijos nacių partijos vadovas, ir čia persikėlė gyventi su savo žmona. Jis buvo areštuotas 1945 m. Šiuo metu vilos savininkė yra Norvegija ir čia 2006 m. buvo atidarytas Holokausto ir religinių mažumų studijų centras. Paroda detaliai atskleidžia tokias žydų kultūros ir istorijos detales kaip stigmatizacija, demonizacija, diskriminaciją dėl išorės. Esu su šiomis temomis detaliai susipažinusi Jeruzalėje esančiame Yad Vashem muziejuje, todėl labai ilgai prie informacinių stendų neužtrukau. Pats muziejus pakankamai įdomus, bet aplinka nesutvarkyta- želia krūmynai visokie iki kelių, nėra to reklamuojamo nuostabaus vaizdo į apylinkes.

Vikingų laivų muziejus yra labai nedidelis, bet jame pristatoma paroda prikausto ilgam. Tiesa, jame dar teko ir lietutį pralaukti. Šiuo metu yra planuojamas naujas pastatas šiam muziejui, kur bus pristatomi ne tik laivai, bet ir visa vikingų kultūra. Vikingų laikai buvo IX- XI a. Šiame laikotarpyje susiformavo Skandinavijos valstybės, pagonys vikingai priėmė krikščionybę, atsirado pirmieji miestai ir monetarinė ekonomika. Vikingai buvo ūkininkai, amatininkai, pirkliai, ir-žinoma-piratai, būtent piratus ir reiškia žodis "vikingai". Pagonys vikingai nuolatos puldinėjo turtingus Europos vienuolynus, o jų laivus buvo galima pamatyti prie dabartinių Anglijos, Airijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos krantų; jų prekybos tinklas pasiekė Bizantiją, Rusijos žemes, Bagdadą.

Vikingų laivų muziejus.

Oseberg laivas, pastatytas 820 m.

22 m. ilgio ir 5 m. pločio ąžuolinis laivas buvo skirtas trisdešimčiai irkluotojų, laivo vadui, ir žmogui, kurio pareiga buvo įbesti akis į horizontą ir surikti "Žemė!". 839 m. šitas laivas buvo panaudotas kaip kapas dviems  svarbioms moterims. Jų kūnai kartu su turtingomis įkapėmis buvo užkasti kartu su laivu.

Laivas-kapas.

Vikingai tikėjo anapusiniu gyvenimu, į kurį mirusiuosius ir turėjo nuplukdyti laivas. Žuvę mūšyje patekdavo į Valhalą, kur ruošdavosi paskutiniam mūšiui Ragnarokui, o mirę nuo ligos patekdavo į Helheimą anapusiniame pasaulyje.

Gokstad laivas, pastatytas apie 900 m. 

Šiame laive rastas palaidotas mūšyje žuvęs vyras. Laivas yra 23 m. ilgio ir 5 m. pločio, irgi iš ąžuolo. Trisdešimt du skydai puošė jo šonus iš išorės. Deja, kapų plėšikai čia suspėjo pasidarbuoti, todėl apie kai kurių įkapių likimą galima tik spėlioti. Klausimas, kam šiam vyrui anapus prireiks šešių lovų, dvylikos žirgų, aštuonių šunų, dviejų povų ir dviejų medžioklinių paukščių? Dar yra ir trečias laivas, bet labai suiręs, datuojamas apie 900 m. Jame irgi buvo palaidotas vyras.

Konservuoti radiniai nyksta iš vidaus. 

Paskutinė mūsų aplankyta vieta, vėlgi patogiai pasiekiama autobusu Nr.30 ir priimanti Oslo Pass, buvo muziejus po atviru dangumi, tokios norvegiškos Rumšiškės. Jos yra laikomos pirmuoju tokio tipo muziejumi ir čia atkuriama norvegų gyvensena nuo 1500 m. iki šių dienų. Čia suskaičiuojama apie 160 pastatų. Pasidomėjus iš anksto renginių programa, galima pamatyti norvegų liaudies šokius.

Rožynas.

Stava bažnyčia, XIII a. 

Žolė ant stogų želia.

Tas mažas nameliukas dešinėje- lauko tualetas. 

Ferma. Yra paršiukų, karvė, arklys, vištos.

Kai kurie pastatai yra lankomi ir iš vidaus.

Senovinė degalinė.

Alkoholio monopolis.

Tiudorų stiliaus namai. 

Grįžtame ten, kur pradėjome savo pažintį su norvegiškomis Rumšiškėmis.

Vakarienė Mc'Donalde, apie 70 NOK. Tai pigiausia, ką tokiu metu galima rasti.

Mes labai norėjome pamatyti miesto apšvietimus. Tačiau čia tiesiog piktybiškai netemo iki 23.00 val., ir dar palijo. Kol laukėme sutemtų, susistygavome rytojaus planus.

Rytojaus dienos strategijos suderinimas aukščiausiu lygmeniu. 

Galiausiai įsidrąsinome ir išėjome tų iliuminacijų dairytis. Deja, naktinis Oslo apšvietimas mus stipriai nuvylė. Užtat radome visokių įdomybių.

Lietaus nepabūgęs Pride Park dar dūzgė. 

Oslo rotušė naktį.

Oslo krantinė.

Miegantys laivukai.

Po truputį temsta.

Restoranai baigia darbą. 

Grįžome į viešbutį ir netrukus jau šnarpštėme. Rytoj buvo numatyta gana intensyvi programa iš visokių lankytinų vietų likučių, kuriuos pabandžiau sustrateguoti į bent jau tuos pačius rajonus. Žiūrėsim, kaip eisis.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Naktibaldaitė