Kelionių trupinėliai: Masada, Izraelis.

Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Minskas // Spalis: Lvivas // Lapkritis: WTM turizmo paroda Londone //Gruodis: Varšuvos Kalėdų mugė

Kūtvėla veprinėja po Ukmergės kraštą: malonūs atradimai ir skaudūs praradimai.

Sunday, August 14, 2016

"Ar tu jau lankeisi Ukmergės krašto dvaruose?"- paklausiau kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info. "Kai kuriuose, bet seniai, todėl nesiskaito,"- atsako ji su diplomatiniu suktumu. O aš- iš viso nesilankiau, todėl tikrai nesiskaito. Kadangi praeito apsilankymo Ukmergėje metu gavau detalų rajono žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, tai problemos sprendimas kaip ir aiškus- važiuojame!

Kadangi Aistė gyvena Kaune, tai į Ukmergę atvažiavau savarankiškai reguliaraus susisiekimo autobusu iš Vilniaus, o ten jau užėmiau garbingas jos automobilio šturmano pareigas. Vėl teko važiuoti TOKS firmos autobusu, todėl šiek tiek nerimavau, nes praeitame reportaže nepagyriau jų už autobuso kokybę. Bijojau, kad dabar vairuotojas užtrenks duris prieš nosį  ir pasakys: "Eik pėsčia, kad nepatinka". Tačiau to neįvyko, o ir autobusas šį kartą buvo žymiai geresnės kokybės. Tik labai užlaiko vairuotojus bilietus paskutinę minutę perkantys keleiviai. Nepaisant to, į Ukmergę atvažiavau beveik nevėluodama. Netoli autobusų stoties esančiame PC "Eifelis" pasiėmiau kavos išsinešimui ir vakarykštę bandelę (jau po 9.00 val., bet šviežios produkcijos dar nėra, palaukit, ateis LIDL, suksitės kaip bitės avilyje) ir pajudame Pabaisko link.

Pabaiskas seniai buvo mano kelionių radare, bet tik dabar pavyko iki jo nusikrapštyti. Be reikalo užmiršta vieta, per mažai reklamuojama turizmą plėtojančių institucijų. Juk tai- mūsų antrasis Žalgiris! Tiesa, pirmasis Žalgiris gavo tiek viešųjų ryšių dėmesio, kad turistų saulę daug kam užgožė.

P1530779.JPG
Kodėl čia nėra kavinės, suvenyrų skyrelio ir Žygimanto Kęstutaičio laikų riterio su šarvais vaikams užimti?


pabaiskas
Kūtvėla lankosi Pabaiske.
1432-1435 m. mena dviejų pretendentų į LDK valdovus nesantaiką. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas, kuriam po perversmo teko bėgti į Polocką, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Netruko susiformuoti dvi stovyklos: etninė Žygimantą remianti Lietuva, Gardinas ir Brasta prieš rusėniškas Švitrigailą palaikančias žemes Polocką, Vitebską, Smolenską, Voluinę, Kijevą. Žygimantą Kęstutaitį -po priesaikos-  ėmė palaikyti Lenkija, Švitrigailą- Livonijos ordinas. Švitrigailai pavyko surengti penkias karines kampanijas į etninės Lietuvos žemes, o šeštąja-ir lemiamąja- tapo Pabaiskas.


Kelionių Merga Kūtvėla lankosi šuns Kekso mieste Ukmergėje.

Saturday, August 6, 2016

Užsigeidžiau aš į tą Ukmergę dar pavasarį, kai perskaičiau straipsnį "Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas". Ukmergėje vykusioje konferencijoje buvo pabrėžtos naujausios kelionių tendencijos: "Reikia tinkamai ženklinti lankytinas vietas – kad atvykęs į miestą, rajoną žmogus greitai sužinotų, kaip nuvykti į turistinį objektą, lengvai surastų turizmo informacijos centrą, maitinimo įstaigas, parkavimo aikšteles. Daug įtakos turi ir draugų, kolegų, giminaičių informacija – dalindamiesi įspūdžiais, kur, kaip jie praleido savaitgalį, atostogas, gali sužadinti aplinkinių norą ir patiems tai pamatyti, patirti, arba priešingai, neigiama informacija atgrasyti nuo kelionės.[...] I.Trakimaitė-Šeškuvienė pabrėžė, jog šiais laikais ypatingai daug reiškia socialiniai tinklai, interneto svetainės, kur žmonės dažnai linkę ieškoti informacijos. Todėl būtina pasirūpinti internetine reklama". [...] "Pranešėja [Ukmergės turizmo ir verslo centro direktorė L. Baublienė] pažymėjo, jog esame kryžkelėje – atstumai iki Vilniaus, Kauno, Panevėžio didmiesčių, Utenos – apie 70 kilometrų. „Tad 100 kilometrų spinduliu nuo Ukmergės gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Ir mes privalome juos prisikviesti. Ukmergė turi būti ne „pravažiuojamas“, o turistų miestas“, – įsitikinusi L. Baublienė. "Anot jos, vienas mūsų didžiųjų turtų – senamiestis. Tokius turi tik septyni Lietuvos miestai. Natūrali apžvalgos aikštelė – piliakalnis, yra tik dviejų miestų centruose – Vilniuje ir Ukmergėje. Projektas „Žydų kelias“, atnaujinamas Ukmergės kraštotyros muziejus, dvarų žiedas, didelė upių įvairovė, ežerai – tai galimybės, kurias būtina išnaudoti pritraukiant turistus[...]“

P1530593
Ukmergės šunelis Keksas.

Buvo pakviesta grupė turizmo kelionių organizatorių į dviejų dienų apžvalginį turą po rajoną. Aš kaipmat pasiprašiau į svečius ir, nors pradžioje reikalai klostėsi neblogai, bet- deja deja- galutiniame svečių sąraše Kūtvėlai nebuvo vietos, o 40 gidų Šventupėje gerai praleido laiką ir be Jūsų susivėlusios tinklaraštininkės. Patempiau lūpą, žinoma. Ir štai neseniai inventorizuodama kelionių informacinės medžiagos archyvą aptikau pamirštais keliais ten patekusį Ukmergės žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis. Pasidairiau į dangų, atsiverčiau darbo kalendorių, susižiūrėjau autobusų grafikus ir štai- Kelionių Merga Kūtvėla vyksta į Ukmergę! Tik labai jau anksti jie ten keliasi- Ukmergės kraštotyros muziejus dirba nuo 09.00 val. ryto! O gal ir pokemonai įdomesni ten veisiasi.


Kūtvėla kviečia paremti benamius gyvūnus.

Monday, August 1, 2016

Antra savaitė treniruojuosi bėgti rugsėjo mėnesį rengiamame Minsko pusmaratonyje. Kadangi gyvenime esu bėgusi tik pasivyti nuvažiuojantį autobusą, pasirinkau 5 km distanciją. Man asmeniškai tai yra didelis iššūkis.

Visų pirma, tai didelis iššūkis prie tokių nesąmonių nepratusiam kūnui. Per tas dvi savaites mano kūnas pradėjo formuotis į kažkokį naują derinį. Krūvis kol kas nedidelis, vis dar ieškau savos metodikos kaip neapsivemti ir nenualpti per bėgimą. Juk, galų gale, turėsiu atstovauti savo gimtajam miestui. Kol kas daugiausiai esu nubėgusi 2 km ir kol kas malonumo nejaučiu jokio-tik darbas, apsiliejus prakaitu ir sukandus dantis, mintyse tempui palaikyti niūniuojant "Happy Birthday". Dabar turiu išsikeltą tikslą- garbingai nutursenti tuos 5 km Baltarusijos sostinėje- ir jo siekiu.

Kitas didelis iššūkis yra dvasinė klausimo pusė. Į šį bėgimą jau investavau pakankamai pinigų, o dar nusimato pasidengti transporto ir nakvynės išlaidas, susiplanuoti pažintinę programą. Tame tarpe paraleliai pažindinuosi ir su maratonų tikslais. Vienas jų- labdara. Surinktos lėšos iš sponsorių, mecenatų ar dalyvių įnašų dažnai keliauja labdaros tikslams.

Atrodo, pasaulis didelis ir jame užtektų vietos visiems. Bet vis tiek kertame miškus tam, kad pastatytume parduotuves, naikiname parkus tam, kad pastatytume daugiabučius, nuodijame upes teršalais ir kanalizacija...ir taip tęsis tol, kol žmogus supras, kad pinigų negalima valgyti. Šį rytą perskaičiau apie tai, kad Kaišiadoryse vaikai išbadė kačiukams akis. Lyg maža to, kad tie kačiukai buvo pasmerkti augti benamiais ir rasti mirtį jeigu ne šiukšlių konteineryje, tai po automobilio ratais, jiems dar reikėjo ir regėjimo šviesą atimti. Kokiu tikslu? Ką galvoja tų vaikų tėvai? Šlykštu ir galvoti. Policija tokių nusikaltėlių negaudo, pilasi tik komentarų lavina po straipsniu tradiciškai linkinti tiems vaikams vėžio, aklumo, luošumo ir kitų Dievo bausmių susilaukti.

Tel Avivo katinas, Izraelis. Asociatyvinė nuotrauka iš kelionės archyvo.
Noriu paprašyti Jūsų padėti man savo bėgimo dėka prisidėti prie labdaringų idėjos tikslų ir surinkti kad ir nedidelę pinigų sumą paremti benamių gyvūnų prieglaudai. Tokių yra ne viena, ir joms visoms reikia paramos. Noriu nuo liepos 1 d. iki grįžimo iš Minsko rugsėjo 7 d. surinkti bent 150 EUR sumą paremti tiems, kuriems paramos labiausiai reikia. Šią sumą įsipareigoju skirti padengti konkretaus benamio gyvūno gydymo išlaidas savo nuožiūra- skaudžių istorijų tiek daug, kad ir išdalinus visoms po kelis eurus, skolos veterinarams liks didelės, todėl nusprendžiau šią sumą skirti vienam atvejui paremti. Kokiam- bus matyti rugsėjo mėnesį.

Jeigu Jūs:
  • esate neabejingas benamiams gyvūnams
  • su malonumu skaitote mano tinklaraštį
  • naudojatės mano tinklaraštyje rastais patarimais
  • tikite tuo, ką Kūtvėla daro
ar tiesiog
  •  esate geras Žmogus
tuomet paaukoti galite per mano tinklaraščio dešinėje pusėje esanti PayPal Donate mygtuką. Užtruksite vos kelias minutes, bet kažkam atitolinsite kelionę ten, kur link mes visi po truputį einame.
Jeigu aukojimas PayPal būdu Jums atrodo sudėtingas ar nepatikimas- užsukite į veterinarijos gydyklą arčiausiai savo namų ir pasiteiraukite, ar galite kaip nors paremti ten gydomus benamiukus.
 
Ačiū už Jūsų gerumą.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla 


Giminės portretų galerija- senų laikų Veidaknygė.

Sunday, July 24, 2016

Portretas gali teisėtai būti laikomas niekada savo aktualumo neprarandančiu tapybos žanru. Tais laikais, kai nebuvo feisbukų, tviterių, ir instagramų, menininko sugebėjimas portrete perteikti subjekto atvaizdą buvo ne vienos sėkmingos ar nesėkmingos santuokos priežastis. Garsiausias nepavykusio portreto atvejis žinomas dar XVI a., kai Anglijos karalius Henrikas VIII ketino vesti ketvirtą kartą. Jo užsakymu meistras Holbeinas nuvyko į dabartinės Vokietijos žemes nutapyti seserų Anos ir Amalijos iš Klyvo portretų- jeigu portretas patiks karaliui ir santuoka bus sutarta, Henrikas VIII net pažadėjo nereikalauti kraičio. Sutarti dėl portretų tapymo nebuvo paprasta, nes Klyvo valdovas, Anos ir Amalijos brolis, buvo uolus griežtų pažiūrų protestantas, ir seserys Anglijos ambasadoriui buvo pristatytos apmūturiuotos taip, kad turbūt tai buvo pirmasis žinomas burkos paminėjimas Europoje. Kai Anglijos ambasadorius mandagiai užprotestavo prieš tokį kandidačių į karalienę apdengimą nuo jo akylo žvilgsnio, Klyvo valdovas tiesiai šviesiai paklausė: "Tai gal Jums jas nuogas parodyti?" Bet portretais jau tada ar ne keturiasdešimt septynerių metų karalius nepasitikėjo ir dar prieš svarstydamas nuotakos iš Klyvo kandidatūrą kreipėsi į Prancūzijos ambasadorių prašydamas suorganizuoti jam asmeninį susitikimą su prancūzėmis kandidatėmis į žmonas. Šokiruotas tokio tiems laikams nepamatuoto pageidavimo, Prancūzijos ambasadorius- nebūtų prancūzas- irgi paklausė, ar Henrikas VIII nepageidautų tuo pačiu ir išbandyti kiekvieną kandidatę lovoje, kad būtų lengviau išsirinkti. Šiam pasiūlymui juokais pritarė ir pats Prancūzijos karalius. Deja, Anos iš Klyvo portretas karaliaus manymu taip neatitiko realybės, kad Henrikas VIII panoro išsiskirti. Be (ir ne be pagrindo) save Europos geidžiamiausiu jaunikiu laikiusiam karaliui neįtikusios Anos iš Klyvo išvaizdos, naujoji griežtai protestantiška dvasia auginta Anglijos karalienė nei šoko, nei lošė kortomis- kas buvo vienos iš pagrindinių pramogų Anglijos dvare.

Anne of Cleves, by Hans Holbein the Younger.jpg
Ana iš Klyvo. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1539 m. Wikipedia Public Domain.
Ana iš Klyvo dažnai istorikų yra laikoma sausiausiai iš balos išlipusia Henriko VIII žmona. Kitas įdomus su portretu susijęs dalykas yra Senovės Romoje žinota damnatio memoriae bausmė. Gėdą giminei užtraukusio giminės nario atminimas buvo visiškai ištrinamas iš giminės istorijos sunaikinant visus jo atvaizdus ir jo sukurtus kūrinius. Dažniausiai ši bausmė paliesdavo Romos imperatorius (jeigu mažiau žinomi žmonės sėkmingai trindavo savo giminių atminimą, tai apie juos nieko ir nėra žinoma, o imperatoriaus atminimo visgi taip lengvai neištrinsi). Damnatio memoriae pasireikšdavo ištrinant to asmens vardą iš oficialių rašytinių šaltinių, sugriaunant jo kūrinius, sunaikinant portretus ir biustus, ir t.t. Geriausias pavyzdys- imperatoriaus Nerono rūmų "Domus Aurea" liekanos po dabartiniu imperatorių Flavijų amfiteatru, geriau žinomu kaip Romos koliziejus: per keturiasdešimt metų unikalus statinys buvo visiškai palaidotas po žeme ir užstatytas naujais statiniais. Žinoma, visais laikais buvo mėgėjų digerių, kurie mėgdavo atrasti paslėptas vietas. Vienas tokių paliko savo autografą ant požeminio Domus Aurea sienos- Rafaelis. Specialistai lygina Nerono rūmų sienų tapybą su Rafaelio darbais ir minčių kyla įvairių. Beje, Domus Aureus atvertas turistų lankymui. Du imperatoriaus Flavijaus Vespasiano portretai, saugomi muziejuose JAV, dabar identifikuojami kaip perdaryti imperatoriaus Nerono portretai. Perdaryta buvo ir save su Saulės dievu tapatinusio Nerono kolona, kurios turėtą Nerono veidą perdarė į įsivaizduojamą Saulės dievo veidą ir perkėlė į naują vietą dvidešimt keturių dramblių pagalba.

El Coloso de Nerón.jpg
By Art: Jaime Jones. Source: Marianne Bergmann, Institute for the Study of the Ancient World, New York University, CC BY-SA 4.0, Wikipedia Commons.
Kalbant apie aukščiausius asmenis, valdovų portretai visų pirma atliko valstybės reprezentavimo funkciją. Tai labai juntama iš monetų, ant kurių būdavo kaldinami valdovo portretai (pirmosios LDK monetos su valdovo atvaizdu nukaldintos 1545 m. valdant Žygimantui Augustui). Tęsiant valstybę reprezentuojančiu valdovų portretų temą, galima vėl remtis Henriko VIII (Tiudorai istorijos mylėtojams yra tikra aukso kasykla) užsakytu portretu, nutapytu apie 1545 m. nežinomo dailininko. Portrete antrame plane matosi Tiudorų herbinėse spalvose (baltoje ir žalioje) gobelene išausti taip vadinami "karaliaus žvėrys", o tris svarbiausius karališkosios šeimos narius virš galvų saugo baldakimas. Įdomiausias šio valdovo užsakyto šeimos portreto dalykas- karalienė Džeinė Seimur jau aštuoneri metai kaip amžinas atilsis (mirė 1537 m. dėl gimdymo komplikacijų, padovanojusi Henrikui VIII ir visai Anglijai teisėtą sosto įpėdinį). Šio portreto tapymo metu Anglijos karaliene jau dvejus metus buvo Kotryna Par. Džeinės Seimur karaliavimas buvo trumpas ir su liūdna pabaiga, bet su pratęsimu į amžinybę: Henrikas VIII pageidavo būti palaidotas šalia Džeinės Seimur ir paliko šia tema detalius nurodymus. Deja, jo pageidautas antkapinis paminklas taip ir neiškilo dėl tam tikrų aplinkybių, nebėra ir žalvarinės lentos su elegija Džeinei Seimur:

Here lieth  Phoenix, by whose death
Another Phoenix life gave breath;
It is to be lamented much
The world at once ne'er knew two such.

Valstybiniu lygmeniu žiūrint, valdančiosios dinastijos portretų galerija buvo ir labai slidus politinis dalykas. Trumparegė, kreivais dantimis, nelygiais pečiais, mažaraštė Marija Antonija Jozefa Joana (būsimoji Marija Antuanetė) su garsiąja Habsburgų lūpa, kurią portretuose dailininkams pavykdavo nuslėpti tapant portretus tam tikru kampu, buvo pėstininkas Europos valdovų vedybinėje rinkoje, visiškai neplanuotai nutekėjusi į Prancūziją, nes daugiau tekintinų nuotakų dėl tam tikrų aplinkybių tuo metu Vienos rūmuose tiesiog nebuvo. Tačiau Versalis ilgai nesakė nei taip, nei ne, todėl Prancūzijos ambasadoriui, kuris kiekvieną sekmadienį eidavo audiencijos pas Mariją Teresę, turėjo būti labai nesaldu, nepaisant egzotiškų vaisių gausos žiemą, kuriais jį apipildavo Marija Teresė. Ir štai Marija Teresė pasakė Prancūzijos ambasadoriui, kad ji turi visus Prancūzijos valdovų portretus, gautus iš velionės marčios Izabelės iš Parmos (vyriausios Liudviko XV dukters iš jo santuokos su Marija Leščinska, jos senelis buvo Liudviko XIV anūkas). Ambasadorius neatsargiai atsiliepė, kad jo valdovas Liudvikas XV mielai turėtų atsakomuosius Vienos dvaro portretus. Tačiau išreikštas susirūpinimas dėl tokios diplomatinės staigmenos iš Versalio atvyko greičiau, nei spėjo pajudėti dailininko teptukas. Jau tapusi Prancūzijos karaliene ir išgyvenanti kuklumo apdaruose fazę Marija Antuanetė sukėlė skandalą savo portretu, kuriame jos kuklūs apdarai nesiderino su tokio aukštai pastatyto asmens reprezentacija (man žinomi net du tokie portretai). Keletas portretų bandė taisyti PR situaciją ir Madam Deficit, kaip ją praminė prancūzai, ėmė vaizduoti kaip rūpestingą motiną su vaikais mažiau pretenzinguose interjeruose.Tuščias lopšys viename iš žinomiausių Prancūzijos karalienės portretų skirtas pabrėžti neseną vaikučio netektį ir sukelti žmonių simpatijas. Kas drįstų pasakyti, kad jos dėka žmonės skursta? Galite tai vadinti propaganda.

Marie Antoinette and her Children by Élisabeth Vigée-Lebrun
Marija Antuanetė su vaikais. Louise Élisabeth Vigée Le Brun [Public domain], via Wikimedia Commons.
Pirma rimtesnė užuomina apie LDK valdovų portretus siekia XV a., kai Aleksandras Jogailaitis piršosi Ivano III dukrai Elenai. Yra žinoma, kad jai buvo parodytas Aleksandro Jogailaičio portretas. Elenos portretas, mano žiniomis, nutapytas nebuvo- neatmetu galimybės, kad tokio pasaulietiškumo apraiškai priešinosi stačiatikiška Maskvos dvaro kultūra. Tačiau Aleksandro pasiuntiniai, reikia manyti, Elenos išvaizda ir be portretų buvo patenkinti. Tiksli citata iš  J. Kudirko-Kudirkienės knygos "Valdovų meilės pėdsakais" šiuo klausimu būtų tokia: "Išėjo panelė prie tėvo ir nusilenkusi atsistojo. O kai ją pamatė pasiuntiniai, suprato, kad angelas žmogaus kūnu, ir pritrenkti grožio stovėjo kaip įbesti." Beje, jeigu tikėti istorikais, pasiuntiniai nei kiek nepamelavo.

Įdomių dalykų vykdavo ir valdovų bei didikų kelionių po Europą metu. Keliauti po Europą (būtinai apsilankant Italijoje), susipažinti su nauja kultūra, lankytis užsienio universitetuose (kur dėstomoji kalba tuo metu buvo lotynų), megzti pažintis, kaupti vertybių kolekcijas- visa tai buvo didiko auklėjimo sudėtinė dalis. Yra žinoma, kad Bona Sforca finansavo mūsų krašto jaunuolių "kultūrinės kvalifikacijos kėlimo" keliones į Italijos dvarus. XVIII a. atsirado mada rašyti kelionių žurnalus, laiškus, kuriuos adresatai skaitydavo to meto madinguose salonuose susirinkusiai publikai. Žinoma, kalba pagrinde eina apie vyriškosios lyties keliautojus, nes jų seserys buvo ugdomos namuose arba vienuolynuose pagal gana specializuotas programas. Yra žinoma, kad mūsų valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos pozavo Rubensui savo kelionių po Europą metu. Koks rezultatas?

 Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Rubensas, Wikipedia Commons. Raskite dešimt skirtumų
Beje, to raudono kaspino simbolika man iki šiol paslaptis. Taipogi nepamirškime, kad keitimasis valdovų portretais tais laikais buvo panašus į keitimąsi giminės nuotraukomis atminčiai šiais laikais, nes visi Europos valdovai priklausė uždaram ir artimai giminingam elito ratui. Tas ratas kartais buvo toks giminingas, kad dėl kraujomaišos giminės išmirdavo. Štai nei 39-rių m. nesulaukusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirtimi 1700 m. pasibaigė Ispanijos Habsburgų linija.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose saugomas ir kol kas visuomenei tik trumpai buvęs pristatytas vienas seniausių (jeigu ne seniausias) Vytauto Didžiojo atvaizdų. Jis į muziejaus rinkinius pateko su serija Europos valdovų akvarelėse atvaizdų iš aukciono Didžiojoje Britanijoje. Akvarelėje pavaizduotas Vytautas Didysis ir jo pirmoji žmona Ona, kuri klaidingai nurodoma kaip Lenkijos karalienė. Akvarelė sukurta jau gerokai po Vytauto Didžiojo mirties nežinomo vokiečių dalininko. Mūsų turimoje serijoje yra dešimt šeimyninių portretų, bet specialistai galvoja, kad kolekcija nepilna. Nepaisant meninių neatitikimų su istorikų komentarais, mums šis rinkinys svarbus tuom, kad jis pastato LDK valdovų porą lygiai su kitų Europos šalių valdovų poromis. Taip kad valstybės reprezentacija valdovų portretuose aktuali net ir tada, kai tų valdovų net ir amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Didikai visame kame stengėsi neatsilikti nuo savo valdovų. Didikų giminės portretų galerija reprezentavo giminės senumą, giminės ryšius su kitomis giminėmis, užimamas valstybines pareigas, galiausiai- asmenines dorybes. Ryškiausias toks pavyzdys buvo 2012 m. Vilniaus dailės muziejuje surengta Sapiegų giminės portretų paroda. Parodos atidaryme dalyvavo ir šios giminės atstovas Michalas Sapiega. Garbus svečias atvyko iš Belgijos, ir tai buvo pirmas Sapiegų giminės atstovo apsilankymas Lietuvoje po 200 metų pertraukos. 158 eksponatai, ginkluota palyda, milijono eurų draudimas. Iki 300 vienetų eksponatų parodą papildė Lietuvos muziejų rinkiniai. Portretų galeriją sudarė 72 vienetai- tai labai įspūdingas skaičius. Kita vertus, istorikai sugeba nustatyti bent septyniolika šios giminės kartų, davusių mums senatorius, kanclerius, pakanclerius...Po Valkininkų mūšio Sapiegų priešininkai nusiaubė Antakalnio rezidenciją, kliuvo ir joje buvusiai portretų galerijai.

Alžbieta Sapieha (Radzivił). Альжбета Сапега (Радзівіл).jpg
By Unknown - Скеп'ян А. Князі Слуцкія. — Менск: Беларусь, 2013., Viešo naudojimo,Wikipedia Commons.
Portrete nutapyta Elžbieta Radvilaitė- Sapiegienė buvo antroji LDK kanclerio Leono Sapiegos žmona- žmogaus, kuris Didžiuoju valstybės antspaudu tvirtino valdovo išduotus dokumentus. Arba netvirtindavo, tada toks dokumentas negaliojo. Kuom ne demokratija? Šis portretas puikiai reprezentuoja abidvi gimines. Visų pirma, Elžbietą supa laurų vainiko kompozicija, pabrėžianti giminės šlovę. Radvilų erelis su karūna- kunigaikščių herbas- turi Radvilų herbą ant krūtinės, o snape laiko Sapiegų herbą- taip pabrėžiama dviejų giminių bendrystė. Lotyniškas užrašas įvardina portreto subjektą ir pateikia platesnį giminės kontekstą- kas buvo tėvas, ir kas buvo motina, taipogi nurodo sutuoktinį. Individas didikas nefigūruoja kaip atskiras vienetas, jis visada vertinamas savo giminės kontekste- tokius portretus galima skaityti kaip knygą. Keletą portretinių Sapiegų giminės antkapių galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Lietuvoje iki ATR padalijimo gyveno daug didikų, kurie buvo tai didesnio, tai mažesnio "kalibro".  Net jeigu viena giminė valdė keletą dešimčių dvarų, vietos užteko ir mažiau žinomoms ar šiandien pamirštoms giminėms. Dvaruose ilgus metus kauptos portretų kolekcijos permainų (padalijimų, karų, sovietmečio) metais buvo išblaškytos. Kas buvo evakuota su pasitraukusiais iš Lietuvos savininkais, kas sudegė per gaisrus, kas buvo sunaikinta dvasingo atėjūno, kas sunyko slaptavietėse...Todėl šiuo įrašu noriu Jus įkvėpti ir pakviesti pažiūrėti unikalią savo koncepcija parodą, šiuo metu pristatomą Vilniaus dailės muziejuje, kuri vadinasi "Portretai dvarų kolekcijose". Daugelis kūrinių rodomi pirmą kartą.

Philipp Arons (1821-1902). Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės portretas. 1857. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Antano Lukšėno fotografija. Iliustracija iš Lietuvos dailės muziejaus skilties "Žiniasklaidai". 
Lietuvos muziejų kelio programos paroda "Portretai dvarų kolekcijose" vyksta nuo š.m. liepos 14 d. iki š.m. spalio 16 d. Vilniaus paveikslų galerija (Chodkevičių rūmai) yra Didžiojoje g. 4, Vilnius. Darbo laikas: II- VI 11.00-18.00, VI 12.00-17.00, I ir per valstybines šventes nedirba. Dieną prieš valstybinę šventę dirbama valanda trumpiau. Bilieto kaina 1,80 EUR (taikomos nuolaidos). Galima fotografuoti (yra papildomų sąlygų). 

P.S. Manau, būtų labai įdomu, jeigu atsirastų galimybė pasižiūrėti šiuos portretus su madų žinovu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Geriauišprofiliotytė

Pirmas kartas Minske: bėk, Kūtvėla, bėk!

Thursday, July 21, 2016

Įdomus dalykas tas Facebook'as, jame netikėčiausi dalykai atsitinka. Naršau štai internetuose penktadienio vakare po darbo atėjusi pas sesę, kur tą savaitę buvau atėjusi jų katino priežiūros atostogų, ir Vilniaus universiteto žygeivių klubo paskyroje atsiranda žinutė: šį rudenį organizuojamas bėgimo renginys (pusmaratonis) Minske, o bėgimo dalyviams išduodama nemokama viza. Žinoma, bėgti tada niekur nesiruošiau (nebent reiktų eilinį nuvažiuojantį autobusą pasivyti), o kadangi sportinis renginys vyks tik vieną dieną, bet viza išduodama savaitei, tai- kaip dabar sakoma- yra Profit! Nemokamomis vizomis Baltarusijoje skatinamas sportinis judėjimas ir turizmas.

spurgadu
Katuko Spurgos reakcija į bet kokias su ne maistu susijusias naujienas. Katukas Spurga dar nėra tikras, kad aš-ne maistas.
Žinoma, nemokama viza (darantis asmeniškai ambasadoje kainuoja 25 EUR) galutiniame rezultate nėra nemokama: reikės specialių nuotraukų, draudimo, autobuso bilietų, nakvynės, bus išlaidų maistui, transportui, lankytinoms vietoms...Tačiau mane veža pats mano gyvenimo būdas: vos prieš porą dienų rugsėjui planavau aplankyti Lvovą, o dabar štai vietoj Lvovo bus Minskas. Žmogui, kuris bėga tik paskui nuvažiuojantį autobusą, tai- didelis iššūkis. Taip, buvo minčių pasinaudoti nemokama viza ir visiškai nedalyvauti bėgime, bet po poros dienų prasikalė kaip voveruška samanose mano pasąmonėje nacionalinis pasididžiavimas. Be to, dar gausiu medalį! Medalį!

Minsko pusmaratonyje bus trys atkarpos: 21,1 km, 10,5 km ir 5,5 km. Aš užsiregistravau ir apsimokėjau (VISA kreditine kortele) 5 EUR startinį mokestį už 5 km distanciją ir užpildžiau anketą, skirtą renginio organizatoriams dėl nemokamai vizai reikalingo iškvietimo. Rugpjūčio viduryje turėtų ateiti patvirtinimas, kad vietinės Baltarusijos ambasados žino apie šio renginio dalyvių įtraukimą į nemokamų vizų gavėjų sąrašus. Tuomet reikės užpildyti dar vieną anketą ir ją kartu su kitais reikalaujamais dokumentais pateikti Vilniuje esančiai Baltarusijos ambasadai.

Dėkoju internautams iš G+ socialinio tinklo už nuorodą į Darebee tinklalapį, kur radau programą pasiruošti 5 km bėgimo distancijai. Perkračiau rūbų spintą ir iš dugno ištraukiau kandims gąsdinti laikytus treningus, kuriais dabar gąsdinu pokemonus mokyklos stadione. Tačiau prieš pradedant sukti mokyklos stadione ratus su Endomondo programėle mobiliajame telefone dėkle ant pilvo, man dar teko investuoti į bėgimo batelius. Remontui uždaromame prekybos centre Parkas Outlet Šiaurės miestelyje buvo gerų išpardavimų. Kaip pradedančiam bėgikui, man buvo svarbus kokybės ir kainos santykis, nes nesinorėjo sumokėti krūvą pinigų už bėgimo batelius, kuriuos tuoj kur nors numesiu, kai entuziazmas išblės. Man pavyko rasti tinkamo dydžio ir nebaisaus dizaino Adidas firmos bėgimo batelius už 30 EUR (akcijinė kaina). Šiuo metu esu su jais prabėgusi virš dešimt mokyklinio stadiono ratų ir esu labai patenkinta- kojos kaip ant pūkinių pagalvių jaučiasi. Svarbu- laisvalaikio, treniruočių ir bėgimo sportiniai bateliai skiriasi, todėl pasitarkite su parduotuvėje dirbančiais profesionalais. Nusižiūrėjau ir marškinėlius su Lietuvos simbolika, bet dar nepirkau. Mieliau vilkėčiau "Astravo atominei elektrinei- ne!" užrašu pažymėtus marškinėlius, bet bijau, kad suims kaip NATO šnipę ir provokatorę. Galutinės Minsko bėgimo rungties starto aprangos klausimas kol kas neišspręstas iki galo-reiks pasekti ir orų prognozes.

Bėgioti pagal programą reikia ne kiekvieną dieną, nes pakaitomis įdėti pritūpimai ir tempimo pratimai, todėl kūnas apkrovai paruošiamas palaipsniui. Nepaisant to, kad bėgioju (tiksliau- tursenu kaip koks ežiukas) vos kelios dienos, kojose pastebėjau atsiradusius raumenukus, o šlaunyse- o, varge!- atsirado šiek tiek nukritusių lašinukų maišelių (iš kur????). Jaučiu, kad vietoje elegantiškų sportinių timpų bėgsiu bulvių maišu apsirengusi. Taip mano gyvenime atsirado bėgimas. Planuojamas derinant su darbo grafiku, sistemingas, metodiškas bėgimas, nes yra išsikeltas tikslas, kuris neatrodo nepasiekiamas.

Minsko pusmaratonis vyks š.m. rugsėjo 4 d. Viza galioja rugsėjo 1-7 d., todėl yra laiko pakeliauti po Baltarusiją. Šiuo metu neturiu tvirtų planų, ką galėčiau ir norėčiau nuveikti, nes labai planavimą riboja informacinis vakuumas. Sumaišties įnešė ir pasikeitusi Baltarusijos valiuta. Tai bus mano antras apsilankymas Minske, bet manau, kad tikrai rasiu ką pamatyti.

P1210001
Iš kelionės archyvo. Minskas 2013 m.

Daugiau informacijos apie Minsko pusmaratonį rasite čia: http://en.minskhalfmarathon.by/ RU, ENG

Kitas dalykas, dėl kurio džiaugiuosi, tai naujų blogų/tinklaraščių atradimas, iš kurių semiuosi įkvėpimo ir naudingų patarimų. Savo patogumo dėlei ir Jūsų informavimui čia išvardinsiu man labiausiai patikusius:

Jeigu manote, kad praleidau ką nors svarbaus ar kad man reikėtų paskaityti dar ką - duokite žinoti.

P1200863
Motyvacija.
Šiaip dabar kyla visokių organizacinių klausimų. Ar į renginį reikia atvykti jau apsirengus startine uniforma, ar ten bus kur persirengti ir nusiprausti? Kaip ant marškinėlių (marškinėliai gali būti savo?) tvirtinamas startinis numeris (siūti, segti žiogeliais, klijuoti lipnia juosta)? Kokiu principu saugomi daiktai (kuprinė, pinigai, raktai)? Kaip žinoti, kad reikia sukti į finišą, kai visi bėga tą pačią 5 km distanciją?

Kitas dalykas- nuo rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 1 d. (kai išvyksiu į Minską atstovauti Lietuvai šiame renginyje) skelbsiu paramos lėšų gyvūnų globos organizacijai kampaniją. Apie tai netrukus pranešiu detaliau. Jeigu Jums patinka tai, ką aš darau, jeigu įkvepiu Jus nuotykiams, jeigu mano rašinėliuose randate naudingų patarimų savo kelionėms- geriausia padėka bus auka kilniam tikslui.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filipidaitė    #followminsk

Kai lieki pelkėje ant kupsto...Naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą.

Monday, July 18, 2016

Dažniausiai žmonės lieka ant ledo. O aš likau pelkėje ant kupsto. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę į Žemaitiją planuoti sekėsi sunkiai ir iki pat išvykimo dienos nebuvo tvirtos programos, nes tik kelionės išvakarėse galutinai patvirtino, kad naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą vis dėlto įvyks, o ir be to atrinkti lankymo labiausiai vertus objektus iš turtingos Žemaitijos turizmo klodų buvo labai didelis iššūkis. Sėkmingai pagaliau buvo išspręstas ir nakvynės klausimas- mus priglausti sutiko Rietavo senelių namai. Nors pagal paso duomenis dar lyg ir ankstoka ten prašytis, kainos ir kokybės santykis buvo tikrai geras. Šiaip nakvynę Žemaitijoje rasti yra didelis hemorojus galvos skausmas: didžiuosiuose portaluose (Booking, Agoda) yra sukelti vienetai Žemaitijos regione nakvynės paslaugas teikiančių įmonių, ir jų siūlomi variantai mūsų poreikių netenkino. Jeigu pavykdavo interneto gelmėse atkapstyti kokio savarankiško viešbučio tinklalapį, tai jame esanti rezervacinė sistema neveikdavo (Error 404). Jeigu tokio viešbučio tinklalpyje iš viso nebūdavo rezervacinės sistemos, tai būdavo nurodomas telefonas ar elektroninis paštas, bet nebūdavo nei kambarių nuotraukų, nei kainų (arba jos būdavo litais), nei infrastruktūros aprašymo. Tikras Barstyčių akmuo nuo širdies nusirito, kai Rietavo senelių namai patvirtino mūsų rezervaciją.

Pagrindinis išvykos kodiniu pavadinimu "Žemaitijos šturmas ir škvalas" tikslas buvo pereiti Sietuvos kūlgrinda. "Kūlis" žemaitiškai reiški akmenį, o kūlgrinda yra slaptas akmenų takas per pelkes. Tokių takų prireikė mūsų žemaičiams ir kuršiams XIII-XIV a. kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais metu. Jais mūsų pagonys protėviai galėdavo pabėgti į saugią vietą, todėl už kūlgrindos vietos išdavimą bausdavo griežtai. Šiandien turistams siūloma išbandyti perbristi 250 m. ilgio ir 8 m. pločio kūlgrindos atkarpą. Sietuvos kūlgrinda yra minima kaip vienintelė lankymui pritaikyta kūlgrinda Lietuvoje ir netgi gavo Didįjį archeologijos prizą. Tiesa, tai buvo dar 2005 m.

Mano nuomone, ši kūlgrinda nepritaikyta saugiam lankymui. Visų pirma, taip ir negavau esminės informacijos apie tai, ką reikia pasiimti į šį žygį. Visų antra, nebuvo paminėta nei tako danga, nei infrastruktūra (kur persirengti, kur nusiprausti). Pats takas iki kūlgrindos yra iš dviejų-trijų lentų virš vandens, o tos lentos slidžios kaip aliejumi aplietos ir be atramos, daug kur lentos yra įlūžusios ir nepakeistos naujomis, kyšo vinys. Rizika pasimauti padą ant tokios vinies  ar nuslysti į vandenį - beveik kiekviename žingsnyje. Be to, ėjome naktį (kodėl šis kartą per metus vykstantis renginys yra nakties metu-taip ir nesupratau).

Į naktinę kūlgrindą vietoje to, kad penktadienio vakarą sėdėtų kur bare ir gurkšnotų šaltą alų, išsiruošė patrakusi arti trisdešimties žmonių grupė, tame tarpe buvo ir mūsų ketvertukas iš Vilniaus. Buvau mačiusi nuotraukas iš šito žygio internete, todėl žinojau, kad reikės vietomis bristi vandenyje ir bus reikalingas maudymukas. Dėka savo ketveriukės draugo Pauliaus gavau neperšlampamą maišą ypač svarbiems daiktams susislėpti.

Mūsų ketveriukę miniu ne be reikalo. Dėl nepakankamos informacijos (čia jau akmuo į organizatorių pusę) nebuvau apsiavusi geresnių batų ir buvau be asmeninio šviesos šaltinio. Na, reikia prisiimti dalį atsakomybės ir sau- juk galėjau su organizatoriais asmeniškai susisiekti ir paklausti. Tik va visi protingi po laiko. Taigi, pradedame žygį slidžiu siauru lentų taku ir priekyje einantys greitai atsiplėšia. Nors instruktažo metu žygio vadovas prašė vieni kitus prižiūrėti, tai-deja-buvo išimtis nei taisyklė. Ir aš tiesiog supanikavau- tamsoje nuslydau ant kupsto šalia medinių lentų tako -tai jai atsiprašau, jeigu sumindžiau kokią Raudonosios knygos pažibą- ir sakau viskas, negaliu, aš bijau. Aš gal geriau palauksiu, sakau, prie automobilio. Taip mano vilniečiai bendrakeleiviai ir nuvilnijo be manęs. Nebuvo jokio grupės stabdymo pranešti žygio vadui, kad vienas žmogus toliau neis. Tamsu, slidus takas, ir aš ant kupsto. Galėjau ir numirti tenai.

P1530489
Saulėlydis nuo Medvėgalio piliakalnio. Juk reikia kažkaip pasakojimą iliustruoti.

Man pasisekė, kad mane už alkūnės čiupo man visiškai nepažįstamas žygeivis, užkėlė ant to prakeikto tako ir atidavė savo ciklopą keliui pasišviesti. Tik jo dėka- iš to streso net vardo nepaklausiau- aš perėjau tą legendinę Sietuvos kūlgrindą. Iki jos daugiau ėjau tako pakraščiu, nes šlapios, slidžios ir vietomis labai netikusiai įlūžusios lentos nėra tas reklamuojamas "pritaikymas lankymui", apie kurį dėl elementarios informacijos stokos naiviai galima pagalvoti.

Taip, reikėjo bristi į vandenį. Bridome kas kaip norėjome,- aš bridau basa, vilkėdama pilną maudymuką ir užsivilkusi termo-maikę ilgomis rankovėmis (nuo šalčio ir uodų, kurie visgi sugebėjo man šlaunis apgraužti). Ant nugaros turėjau neperšlampamą kuprinę ir maišelį su į šiukšlių maišu nuo vandens apsaugotais batais. Kadangi medžiaginis maišelis buvo peršlampamas, tai kartais tekdavo jį kelti virš galvos. Pirmi žingsniai į glitų, dvokų, šaltą dumblą, pirmi kikenimai ir cypavimai-ir štai, mes jau vandenyje iki pusės šlaunų, o štai jau ir jau bambą siekia...Giliausia vieta ir buvo man kažkur iki bambos. Labai nepatogiai ir skausmingai teko statyti kojas ant po pelke esančių akmenų, kurių tie mūsų pagonys protėviai nesusiprotėjo nugludinti (o gal bėgo ta kūlgrinda avėdami geležiniais batais?). Sunku buvo ir lygsvarą išlaikyti, kai toks neaiškus gruntas po kojomis, o ir įsitverti aplinkui nėra į ką. O čia dar mūsų pokštininkai dirbtinę guminę gyvatę merginoms numetė :-) Rimtai išsigandau pačioje kūlgrindos "vinyje" kai įstrigome iki "geros vietos" tirštame dumble ir nei krust. Laimei, mūsų patyręs žygio vadovas šią vietą žinojo, todėl gaudė už rankos, tempė į paviršių, nepatempiamiems tai ir ropoti keturiomis liepė, kol pagaliau visi išsikepurnėjome į sausumą.

Ežere nusiplovę, kiek tai buvo įmanoma, pelkės palikimą ir persirengę sausais rūbais, tokiu pačiu mediniu taku grįžome atgal (buvo mažiau slidu, nes daug kur šis takas buvo pasidengęs nupjautais meldais, tik va dėl šios priežasties paties tako irgi vietomis nesimatydavo, protarpiais dar ir lynojo). Ciklopas išsikrovė jau paskutiniai žingsniai iki tako pradžios. Jau šiek tiek švito. Į nuostolius teko įrašyti plaukų juostą, kuria dabar kokia Varlė Karalaitė turbūt puošiasi.

Nesvarbu, kad pritrūko informacijos apie šio žygio subtilybes. Slidus takas, įlūžusios lentos, tamsa- visa tai yra niekai. Jeigu eina žmonės, kurie eina kartu, tai visi sunkumai įveikiami - tada tokiu taku galima ir pilvu šliaužti dantimis tas vinis ištraukinėjant, ir jokie sunkumai nėra sunkumai, viskas vis vien pasimirš ir liks tik geri įspūdžiai, nes žmonės, kurie susiruošė į žygį kartu eina kartu. Čia ne paslampinėjimas Akropolyje medžiojant nuolaidas skudurams, čia naktinis žygis į pelkę, kur tikrai ne penkių žvaigždučių komfortas. Kiek esu žygiavusi su Vilniaus universiteto žygeivių klubu- niekada nebuvo tokio dalyko, kad kartu einantys žmonės ką nors taip va panikoje palieka ir net neatsisuka.

Kiekviena kelionė- tai pamoka. Šiąnakt išmokau, kad pasitikėti galiu tik savimi, ir kad gyvenime tenka rely on the kindness of strangers. Ryte autobusu išvažiavau namo į Vilnių viena.Tiesiog nebeturėjau nuotaikos kelionės.Vienintelis šios kelionės pliusas bus Google Maps atsirasiantis Rietavo autobusų stoties pažymėjimas- koks jos adresas nežino nei reguliarius susisiekimus autobusais vykdančių kompanijų informacinis centras, nei 118.

Atleiskite, jeigu šis įrašas Jums nepatiko.Tądien man buvo tikrai bloga diena.

O Sietuvos kūlgrinda verta kiekvieno joje pamesto bato.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pelkbrindaitė

Dienos kelionė į Rygą: gal dar ne viskas prarasta?

Sunday, July 10, 2016

Šiemet Mindaugą karūnavau Rygoje (kaip supratau iš lietuvių kalbos paplitimo Latvijos sostinėje, tokia pat geniali mintis vienu metu šovė ne vienai dešimčiai mūsų tautiečių). Gerokai iš anksto pavyko pagauti akciją Lux Express autobuso bilietams (nepilnai 10 EUR į abi puses), todėl pasidėliojau tokią programą, kad būčiau Rygoje apie 11.00 val. ryte ir išvažiuočiau iš jos 17.00 val. reisu, kuris į Vilnių atvyksta apie 21.00 val. Tai buvo labai protingas planas, nes netikėtai išėjau sesės katino priežiūros atostogų. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo apsilankyti Nacionaliniame Latvijos meno muziejuje ir pamatyti, kaip jis atrodo po lietuvių architektų atliktos restauracijos. Jau kiek vėliau sužinojau apie į Rygos zoologijos sodą atvežamus Humoldto pingvinus, kuriuos užsidegiau pamatyti. Ir dar naktimis miegoti neleisdavo mintis, kad Art Nouveau rajone vienoje laiptinėje taip ir nepažiūrėjau aukštyn. Pora minučių su Google Maps su Rygos viešojo transporto tvarkaraščiais ir štai viskas sounds like a plan. Rygoje orų prognozė žadėjo iki +21'C šilumą, stiprų lietų visą dieną ir netgi krušą. Sinoptikai, kaip visada, apsiriko, gerai, kad tik pėdkelnes buvau užsitempusi, o ne žiemines baisiakelnes. Netgi Ursulijų Lepečkojauską namie palikau.

Nedaug trūko, kad iš to sounds like a plan būtų likę sounds like grįžtam į lovą ir miegam bent iki aštuonių, jeigu katinas nesibalados. Pirkdama bilietus nepasigilinau į Vilniaus visuomeninio transporto darbo laiką rytais per valstybines šventes, todėl tikimybė pirmąja reikiama transporto priemone atvažiuoti į stotį (jeigu ta priemonė nevėluos, kas Vilniuje net ankstyvą rytą esant tuščioms gatvėms yra neįmanoma) buvo rizika ten atsirasti 6.24 val, kai autobusas išvyksta 6.30 val.  Baisiai ne kažką.

Kviečiu taksi. Atsiliepia greitai ir pradžiugina, kad Perkūnkiemyje jie artimiausiu metu mašinų neturės. Gal už valandos, gal. O jau 5.20! Virpančia ranka renku kitą numerį, mintyse jau dėliojuosi, kokiu kampu kertant galima pasiekti taksi automobilių pilnesnį rajoną...Užsakymą priėmė. Gaunu žinutę- rastas automobilis, 8 min. Tai buvo labai, labai ilgos aštuonios minutės. Vairuotojas net nusistebėjo, kad šiame rajone taksi gali būti tik už valandos. Įdomiausia, kad atvažiavo taksi iš tos firmos, kurios numeriu pirmą kartą ir skambinau. Gal ten dispečerė apsimiegojusi dar?

Ryga pasitiko saule ir tokia šiluma, kad nors, anot mūsų gerai žinomo klasiko, su pelėm ir kurmiais ją girk. Ir jokios krušos tą dieną, žinoma, nebuvo. Autobusų stotyje esančiame turizmo informacijos centre susižinojau kas mane domino ir spaudos kioske įsigijau elektroninį taloną su dienos bilietu visuomeniniam transportui. Man patiko, kad ant Rygos miesto žemėlapio nurodyti autobusų, troleibusų ir tramvajų numeriai su sustojimais, todėl nereikia sukti sau galvos kaip iki kur nuvažiuoti. Šitu aspektu mums Vilniuje dar reikia tobulėti.


Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Penkta dalis.

Sunday, July 3, 2016


Mūsų viešbutis "Hotel Brioni" buvo prie jūros, kiek toliau nuo miesto centro. Jūra-žodis sąlyginis, nes pakrantė pilna aštrių akmenukų, o jūroje neatidžių poilsiautojų tyko jūros ežiai. Pats viešbutis statytas šlovingos Jugoslavijos laikais, wi-fi gaudo tik registratūros zonoje. Maitino (pusryčiai ir vakarienė+ gėrimai vakarienės metu) skaniai ir gausiai. Deja, netoli jo buvęs akvariumas nepriima bankinių kortelių, o grynosios kunos jau buvo pasibaigusios.

P1530155
Mūsų viešbutis.

Bet negi Kūtvėla jums sėdės ramiai viešbutyje? Jau pirmą poilsiui skirtą dieną išzvimbiau į Pulą (o dalis mūsų grupės išvyko į nacionalinį parką, bet ne visi liko patenkinti tuom, ką gavo už tokią kainą). Netoli viešbučio yra viešojo transporto stotelė, iš kurios 3A autobusu galima nuvažiuoti ik Pulos centro (kainuoja 11 kunų, mokama vairuotojui). Romėnų kolonija Puloje buvo įkurta Julijaus Cezario laikais 46-45 m. pr.m.e. ir suklestėjo imperatorių Augusto ir Antonino Pijaus laikais. Vienas iš žymiausių gyventojų antplūdžio į Pulą buvo rytų gotų laikais 493-538 m. Po to sekė ilgas Bizantijos laikotarpis 538-788 m. Jau VI a. pab. atvyko slavų kilmės gyventojai. Nuo 788 m. Pulą valdė frankai. 1331 m. Pula atiteko Venecijai ir išbuvo jos sudėtyje iki 1797 m., kai Veneciją pakeitė Austrijos-Vengrijos imperija. Šios valdymo laikas buvo trumpas, nes jį sudrumstė Napoleonas, paskyręs Pulą Ilirijos provincijoms. Po Napoleono pralaimėjimo Austrija vėl pareiškė savo teises į Pulą ir valdė ją iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pula tapo vienu žymiausių Austrijos imperijos uostų. Mieste maišėsi kroatai, italai, vokiečiai. Nors kroatų buvo dauguma, jie politiškai buvo marginalizuojami. 1918 m. po Austrijos imperijos žlugimo Pulą buvo užėmusi Italija ir fašistinis režimas išsilaikė iki 1945 m. Du metus Pulą valdė anglai ir amerikiečiai, kol galiausiai 1947 m. ji prisijungė prie likusios Kroatijos.

P1530019
Pulos amfiteatras. 

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Friday, July 1, 2016

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

P1520789
Piranas, Slovėnija.
P1520792
Jaučiasi itališka įtaka.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Trečia dalis.

Wednesday, June 29, 2016

Šiandien buvo urvinėjimų diena. Pirmu taikymu spaudėme į vieną iš žinomiausių Slovėnijos turistinių atrakcijų- Postojnos urvus. Mūsų bilietas buvo jungtinis, t.y. Postojnos urvai su Predjamos pilimi. Prie Postojnos urvų buvome šiek tiek prieš 10.00 val., bet įėjimą gavome tik 13.00 val.

P1520661
Kūtvėla beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.
P1520659
Ursulijus Lepečkojauskas beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.
P1520654
Čia gyvena toks gyvis.

P1520657
Kūtvėla apsišiltino urvams. Biškį be reikalo.
Kadangi bilietas, kaip jau minėjau, buvo jungtinis, tai sėdome į autobusą ir nuzvimbėme prie Predjamos pilies. Šiuos du turistinius objektus skiria tik 9 km. Patys slovėnai savo turistinėms atrakcijoms komplimentų negaili: Picturesque, magnificent, defiant, mysterious and impregnable, it has been dominating the surrounding area, perched high up in the 123-metre high cliff, for more than 800 years. It is listed among the Guinness World Records as the largest cave castle in the world. Šaltinis: Predjama Castle. Slovėnai turi ir savo Tadą Blindą- baroną Erazemą, kuris šioje pilyje užsibarikadavęs metus laiko atsilaikė prieš savo priešus, o slapti urvai po pilimi suteikė prieigą prie geriamo vandens ir galimybę sukaupti maisto atsargas. Erazemo mirties aplinkybės iki šiol nėra aiškios. Yra tik žinoma, kad jį išdavė tarnas. Istorikai tvirtina, kad po išdaviko ženklo patrankos sviedinys nužudė Erazemą jo miegamajame, o paskui jo priešai sukurpė žeminančią istoriją, kad, būktai, Erazemas žuvo nuo patrankos sviedinio tualete su kelnėmis žemiau kelių.


Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...